Simbolizmas yra meninis judėjimas, sukurtas XIX a. antrojoje pusėje. Jis bandomas perteikti menininkų interpretacijas pasaulio suformavimui ir jų apraiškas peizažuose, portretuose ir kitose kūrybinėse galimybėse. Simbolizmui būdingas supratimas, kad visa, kas matoma ir patiriamoji tikrovė, turi ir gilesnių reikšmių.
Simbolizmas kino meninėje kalboje
Simbolizmas atsiranda daugelyje kultūros srityse, įskaitant literatūrą, muziką, teatrą ir kino meną. Kinas, kaip menas, suteikia didelę laisvę režisuojantiems asmenims taikyti visus amžinais simboliais ir mitais, siekiant perteikti gerai žinomus ir naujus pasaulio veiksmus.
Filmas gali suteikti galią tiksliai išreikšti koncepcijas, siekiant sukurti vaizdinių, kurie sukelia tam tikras emocines reakcijas. Tai galima daryti, pasinaudojant vaizdais, taip pat ir pačiu filmavimo būdu. Tačiau vienas iš svarbiausių dalykų yra simboliniai elementai, kurie atrodo paprastai, bet turi daug gilesnių reikšmių ir padeda sukurti filmo atmosferą.
Viens iš pavyzdžių yra filmas, kuriame išnaudojamas labai tamsus vaizdas. Šis vaizdas galėtų simbolizuoti žmogaus vidinius norus, kurie gali būti pavojingi, taip pat gali kelti baimę ir nerimą tarp žiūrovų. O tai gali būti parodyta režisūros pasirinkimais, tokiais kaip šviesa, kurios spalva yra tamsi arba patalpinant pagrindinius personažus vidiniuose ir tamsiuose kampuose.
Pavyzdžiui, filmą "The Shining" režisavo Stanley Kubrick, kuris daug dėmesio skyrė simbolikai. "The Shining" simbolizuoja žmogaus vidinę kovą su savimi. Tai filmas apie žmogų, kuriam nepasiseka tapti rašytoju, tačiau tada jam suteikiamas darbas viešbučio prižiūrėtoju. Jame susiduriama su neįprastomis situacijomis, o tai padeda pabrėžti simbolius.
Taigi, filmų menas yra puikus būdas reikšti savo idėjas įvairiais vaizdais ir simboliais. Kino meninė kalba suteikia galimybę ne tik kurti nuotaikingus vaizdus, skirtingus plotus ir įtemptą veiksmą, bet ir sukurti gilesnes idėjas, kurios gali palikti ilgalaikį poveikį laikui bėgant. Ir simbolizmas yra puikus būdas sukurti vizualinę kalbą, per kurią galima išgyventi bebaimę, nerimą ir pagiežą, o taip pat išryškinti žmogaus vidinę kovą su savimi.